Klaidos, stereotipai ir dažniausios lietuvių finansų valdymo ydos – patarimai iš finansų specialisto

Neseniai ES institucijų vykdytame finansinio raštingumo tyrime visose šalyse narėse, Lietuvos gyventojai pasirodė esantys vieni blogiausiai išprususių šioje srityje. Tam yra ir lengvai, ir labai sunkiai suvokiamų priežasčių. Buvusi politinė santvarka, perversmo metais žlugusios finansinės institucijos, blogas požiūris į valdžią bei dažnas, lietuviams būdingas pesimizmas skatina kaupti po pagalve juodai dienai ir niekam nepatikėti savo pinigų. Dėl to, dažnai nukenčia arba naudų negauna ne tik patys žmonės, bet jų artimieji, vaikai…

Kalbinome asmeninių finansų specialistą Mantą, kuris kasdien susiduria su lietuvių nepasitikėjimu asmeniniu finansų valdymu ir kasdien stengiasi pakeisti neteisingą žmonių mąstymą bei padėti jiems dėti žingsnius link finansinės nepriklausomybės.

*Straipsnyje naudosime medžiagą iš privačiai atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 54 respondentai iš Kauno bei Vilniaus miestų bei jų rajonų, jų amžius – 23-53m.

 Mantai, kaip vertinate mūsų tautos finansinį raštingumą bei atsakingumą?

„Lyginant net su artimiausiomis kaimyninėmis šalimis, Estija, Latvija ar Lenkija, mes atsiliekame. Kas yra finansinis raštingumas, nemaža tautos dalis žino, tačiau žinojimas nieko nereiškia, jei naudos žmogui tai neatneša.“

Ir iš tiesų, jau minėtame ES tyrime, Lietuva, iš visų kaimyninių šalių liko paskutinė. Raštingumo mums reikėtų pasimokyti iš skandinavų bei olandų ar vokiečių.

Kaip bebūtų – yra ir pliusų. Lietuviai žino apie infliaciją, nutuokia apie valiutų kursus, net gi supranta apie priemones, padėsiančias atpažinti padirbtas kupiūras, bet apie socialinės apsaugos sistemą, investavimą, paskolas ir pavyzdžiui, taupymą – žinome bene mažiausiai visoje ES.

Tai kokias tada klaidas daro Lietuvos žmonės, kai planuoja savo finansus?

„Didžioji dauguma pasakytų, kad savo finansus tikrai planuoja. Tačiau viena iš dažniausių klaidų “planuojant” finansus – prioritetų susidėliojimas.
Prioritetai lietuvių akyse yra kiek išsikreipę. Tokie, kaip verslo vystymas, artėjančios šventės, pasiruošimasis atostogoms, būsto remontas ar panašūs, iškeliami aukščiau už nuoseklų atsidėjimą ateičiai ir pasirūpinimą finansiniu saugumu nelaimės atveju. Tai nėra teisingas prioritetų sudėliojimas. Taip elgiantis su savo finansais, kelias į finansinę nepriklausomybę gali būti sunkesnis.“

Tikra tiesa. Pagal mūsų vykdytą apklausą, jeigu trims mėnesiams netektų pajamų:

  • 33 proc. respondentų turi pakankamą kiekį pinigų tokį laikotarpį iškęsti
  • 37 proc. išnaudotų visas arba beveik visas santaupas per šį laikotarpį
  • 30 proc. būtų priversti skolintis

Toks didžiulis išsiskirstymas rodo, kad žmonės turi labai nevienodą požiūrį į asmeninių finansų valdymą. Tačiau žvelgiant į skaičius, galime teigti, kad du iš trijų lietuvių nėra finansiškai pasiruošę nelaimei. O juk yra ir vaikų ar išlaikytinių…

Dabar „ant bangos“ yra kalbėti apie socialinę atskirtį ir nepriteklių. Jis mūsų šalyje yra be galo opi problema. Ar dėl to dažno skurdo labiau kalti patys žmonės ar valstybė?

Asmeniškai, aš niekada nesitikėjau iš valstybės ką nors gauti. Priešingai – žiūriu kaip galėčiau duoti.
Mano nuomone, kuo labiau finansiškai raštingi būsime mes, tuo geriau mumis rūpinsis valstybė ir tuo geresnis bus mūsų gyvenimas. Visa kita yra kaltinimai, pasiteisinimai ir brangaus laiko švaistymas.“

Tyrimų duomenys taip pat įžvelgia didelį ir Europos sąjungai nebūdingai aukštą lietuvių nepasitikėjimą vietos valdžia.

Lietuvos gyventojai dažnai kaltina valstybės aparatą dėl mažų pensijų, didelių mokesčių. Tačiau, jeigu pažiūrėsime į tas šalis, kurias mūsų gyventojai linksniuoja, kaip pavyzdžius vietų, kur socialinės rūpybos sistema „gera“ – žmonėms senatvėje didžiausios išmokos ateina ne iš valstybės, o iš asmeniniuose fonduose ar indėliuose kauptų lėšų.

Jūsų nuomone, ką gali daryti kiekvienas iš mūsų, kad pagerintų savo dabartinę finansinę padėtį?

„Gal nuskambės kiek tiesmukai, bet reikia nustoti ieškoti priežasčių, kodėl to nedaryti.
Pradėjus žengti pirmus žingsnius finansinės nepriklausomybės link – jausmas tikrai geras.  Tam reikia visai nedaug, pvz. kas mėnesį atidėti ir įdarbinti 30-50 eur. Toks indėlis ilguoju laikotarpiu atneš solidžią grąžą. Nauda bus ilgalaikė, o išlaidų greitai imsite nejusti.“

Tai kaip ir peršasi išvada, kad didžioji dalis lietuvių imtų taupyti arba bent jau apsvarstytų tokią galimybę prieš priimdami sprendimų.

Tad kodėl atsakingai taupo tik apie penktadalis šalies gyventojų? Taip yra todėl, kad žmonės nepasitiki finansų rinka, ypač – draudimu.

Šis žodis yra tapęs beveik keiksmažodžiu ir išgirdę jį žmonės automatiškai linkę sakyti „Ne, ačiū.“.

Tai kodėl tada, su žmonėmis pasikalbėjus tomis temomis, jiems viską išaiškinus ir jie teigia, kad supranta ir įžvelgia naudas, nemaža dalis vis tiek nekaupia ir neinvestuoja į savo ateitį?

„Yra žmonių, kurie draudimais vis dar nepasitiki. Ir tai suprantama. Kai kurios draudimo bendrovės pripažįsta, kad prieš gerą dešimtmetį dėl ne itin kompetentingų konsultantų darbo, dabartiniai draudimo ekspertai turi dirbti dvigubai, kad vėl įgytų klientų pasitikėjimą.

Daugelis draudimo bendrovių labai atsakingai ruošia savo darbuotojus, vyksta aktyvi ir priežiūros institucijų kontrolė, o pasitikėjimas draudimo bendrovėmis vis stiprėja.

Turiu vilties, kad greitai žmonėms kils klausimas ne ar draustis, o kokias apsaugas rinktis ir kokią sumą nori sukaupti savo ar savo vaiko ateičiai. 

Nepasitikėjimas pradėjo mažėti pastaraisiais metais, bet vis tiek reikia laiko, kol žmonės vėl ims pasitikėti finansų valdymo priemonėmis bei specialistais.

Kalbant paprastai, kodėl reikia finansiškai apsaugoti ne tik save, bet ir savo šeimą?

„Atsakysiu klausimu. O kodėl nevertėtų apsaugoti savęs ar savo šeimos finansiškai? Kam nesvarbus savo ar ir šeimos saugumas?“

Tik vaikams taupo labai maža dalis. O vyrų, taupančiųjų tarpe – vienetai.
Negalima priešinti lyčių bei teigti, kad viena – geresnė už kitą, tačiau moterys šioje srityje rodo didesnį rūpestį. Nėra taip, kad vyrai to nesupranta, mat jie – ne mažiau finansiškai raštingi už moteris (vidutiniškai, Lietuvoje).

Tačiau, kada kalbame apie veiksmų darymą, stipriosios lyties atstovai yra pasyvūs, nesidomi galimybėmis, šeimos finansinę ateitį nustumia, kažkur šalin ir gyvena šia diena, tikėdamiesi, kad viskas susidėlios taip, kad viskas bus gerai ir nieko blogo nenutiks.

Tai kiekvienas turėtų drausti save, kad savo šeimą apsaugotų nuo finansinių pavojų?

„Problema, kad ne visi įžvelgia akivaizdžius pavojus. Pavyzdžiui, šeima turi būsto paskolą, tačiau nėra savęs apsaugojusi finansiškai. Klausimas, kurį šeima turi sau užduoti yra: ar būtų problema mokėti mokesčius, būsto paskolą ir išlaikyti tą patį gyvenimo lygį, jei atsitiktų nelaimė kai vienas iš šeimos maitintojų tam tikrą laikotarpį nebegalėtų uždirbti pinigų?

Jei problema būtų, vadinasi yra potenciali finansinė duobė, todėl būtina apsidrausti ir taip apsaugoti savo šeimos pajamas.

Esu sutikęs, šeimos vyrų, kurie sako “nieko man neatsitiks”, ”nėra manęs nuo ko saugoti”, arba ”aš nebijau”. Visgi, reikia suprasti, kad drausdamas save, žmogus saugoja savo šeimą, kuri jau rytoj gali būti finansiškai saugi nelaimės atveju. Tai nėra bailus žingsnis. Priešingai, tai atsakingas, drąsus ir pagarbos vertas žingsnis.“

Mantai, jeigu asmeniškai, kokias taupymo naudas įžvelgiate jūs pats?

„Saugumą, finansinę nepriklausomybę, kuri suteikia pasitikėjimą savimi, ramų miegą ir geresnę gyvenimo kokybę apskritai.“

Taigi, šalys, kur gyvenimo lygis yra geras bei geresnis požiūris į asmeninius finansus – žmonės gyvena daug geriau. Tai nėra tik dėl to, kad jų uždarbis didesnis. Taip labiau yra dėl to, kad jie žino, kur tuos pinigus dėti bei jų nelaiko seife ar taupyklėje, jie nori, kad pinigai garantuotų ateities gerovę.

Bet, jeigu žmogus yra vyresnis, ar jam vis dar verta taupyti?

„Vienareikšimiškai taip.
O būdas yra ir ne vienas! Nuo įprasto pinigų atsidėjimo bei jų įdarbinimo iki pasyvių pajamų sukūrimo, auditavus savo turtą, bei turimus įsipareigojimus.“

Apklausą užsakė ir straipsnį paruošė – FIG.